Kodėl jaunas žmogus turėtų eiti į muziejų? „Kam????¡¡¡“ – klausia moksleiviai. Kaip jiems atsakyti?
– Pasiruošti egzaminui?
– Atrodyti protingesniam?
– Paklusti mokytojo rekomendacijai?
– Ar teisiog „prastumti laiką“?
Vargu, ar mes išgirstume atsakymą :„Susipažinti su menu“.
O kam žmogui reikalingas menas? Kaip sunku atsakyti į šį klausimą jaunam žmogui. (O kartais net ir sau).
Realybė yra tokia, kad sąmoningo potraukio menui mes beveik neturime. Kartais nėra tam laiko, kartais kasdienybė užgožia, išvargina ir nebelieka vietos mintims apie kažką daugiau nei rutina.
Mūsų moksleiviai gyvena tame pačiame pasaulyje kaip ir mes, todėl labai netikslinga kaltinti juos abejingumu ir nesidomėjimu. Labai neteisinga manyti, kad potraukio menui/ kūrybiškumui neturėjimas kažkoks išskirtinis dabartinio jaunimo bruožas. Visų pirma, prisiminkime save: ar labai noriai lankėmės muziejuose?. Taigi tik mūsų -mokytojų ir aplinkinių suaugusiųjų- atkaklumo dėka mes išmokome pajusti tą estetinį malonumą, kuris didžajai daliai dabartinių vaikų yra nežinomas. Akivaizdu, kad be mūsų, t.y. suaugusiųjų, atkaklumo jis neatsiras.
Kokios pasiekmės mūsų lauks tokiu atveju? Be abejo, mes dabar neturime tikslo išnagrinėti visus aspektus – moralinius, pilietinius, socio –istorinius – tai medžiaga keliems mokslinimas darbams (ir ne tik pedagogikos). Tiesiog pažiūrėkime, kaip tai įtakoja kalbų mokymąsi. Mes, kalbų mokytojai, labai dažnai susiduriame su kūrybiškumo stoka, negebėjimu suformuluoti ir argumentuotai pristatyti savo mintis, taip pat su vaizduotės skurdumu.
Pasiguodėme ir atidėkime į šoną emocijas – pabandykime pažiūrėti į problemą pragmatiškai. Plačiai žinoma, kad neįmanoma išmokyti SUkurti, tačiau būtina mokyti kurti. Šioje linkmėje norėtume pasidalinti keletu teigiamos patirties akimirkų.
Turime tradiciją kiekvienais mokslo metais antrą pusmetį apsilankyti M. K. Čiurlionio meno galerijoje. Šiemet mes, K-14 ir MP-15 grupių mokiniai, nuvykome anksčiau, nes mūsų vizitai pradėjo nebetilpti vienos ekskursijos rėmuose ir tapo pamokų ciklu. Turime iš karto paminėti, kad suburti į tokią ekskursiją sunkoka. Tam, kad moksleiviai (daugiau ar mažiau sąmoningai) nuvyktų, reikia suburti iš jų bendraminčių/ bendražygių grupę. Be abejo, pradedame nuo motyvacijos: kodėl būtent „pas Čiurlionį“? Toliau reikia smarkiai niveliuoti negtyvumo jausmą, kuris yra inicijuotas bendro neišprusimo/ nežinojimo/ nemokėjimo. Taip pat labai svarbu tiksliai, aiškiai ir suprantamai moksleiviams suformuluoti išvykos tikslą ir uždavinius. Mūsų atveju tai buvo lavinti kalbos įgūdžius, susipažįstant su Čiurlionio kūryba.
Norime nuoširdžiai padėkoti už kantrybę, profesionalumą ir tiesiog gerai atilktą darbą visoms muziejaus darbuotojoms, ypatingai mūsų gidei. Be abejo, be jos nuoširdumo ir labai neformalaus požiūrio į savo darbą mūsų įspūdžiai būtų nepilni.
Tačiau vargu ar galėtume teigti, kad ekskursija pavyko, jei ji nevyktų interaktyviai. Ne paslaptis, kad visada atsiranda „neramių“ vaikų, kuriems klausytis gidės trukdo „yla“ kokioje nors labai netinkamoje vietoje. Būtent jiems mes pasiūlėme vaikščioti kartu ir nagrinėti paveikslus labai paparastu būdu, atsakant į klausimą: ką matai/ kaip supranti? Sunkiausia yra tai, kad reikia nepamiršti išklausyti kiekvieną ir labai svarbu nusiteikti tam, kad visos nuomonės yra teisingos. Be abejo, menotyrininkai su mumis nesutiktų daugeliu atvejų, tačiau mums visiems buvo labai svarbu spręsti, nors ir savitai, tą amžiną mįslę vardu Čiurlionis.
Žiūrint pro savo, t.y.kaskart kitokią prizmę, net ir mums, besilankančioms muziejuje „n“ kartą, atsiranda daug nežinomų dalykų.
Refleksijai moksleiviams buvo pasiūlyta aprašyti vieną iš labiausiai patikusių paveikslų ir argumentuoti savo pasirinkimą. Jų pasirinkimas buvo kartais pribloškiantis, kartais neįtikėtinas arba keliantis nerimą, bet visada įdomus, beje, leidžiantis mums daugiau pažinti savo mokinius iš neformalios pusės.
Nereikia manyti, kad moksleiviai iš karto tapo išmanančiais meną ir besidominčiais kultūra. Tikrai ne. Tačiau mažas lašelis žinių prasiskverbė į jų sielas; gal jis prižadins tą smalsumą, kuris padės jų asmenybėms vystytis visapusiškai.
Dar vienas trumpas pastebėjimas . Labai džiugu, kad pasimatymas su Čiurlioniu vyko Vasario 16- tosios minėjimo išvakarėse. Tai buvo susitikimas su žmogumi – didžiuoju menininku, kuris savo kūryba šlovina Lietuvos vardą visame pasaulyje.

Anglų kalbos mokytoja metodininkė Viktorija Markevičienė
IMG_20160211_123225