Mūsų absolventės Vytautės Valaitytės laiškas apie jos kelionę link savo tikslo.

Niekam ne paslaptis, kad svajonių ar norų siekti yra labai sunku ir kartais nežmoniškai baisu… Taip visada buvo ir man, galva visada buvo pilna minčių: ką kiti apie mane pagalvos… Kaip tėvams pasakyti, kad einu ne tuo keliu, kur reikia… Gal aš iš tiesų nieko nesugebu… Ką aš išvis darau šiam pasaulį??? O jei suklysiu ir visi mano galvoje esantys demonai pasirodys teisūs, jog aš niekada nieko ir nepasieksiu arba viskas ką pasieksiu, bus tik dėl to, kad kitiems manęs pagailo… Visgi, kertiniais momentais pas mane visada iki šiol atsirasdavo vidinis balsas, skatinantis drąsiai eiti toliau link savo svajonės. Taigi, po ilgų studijų metų universitete, likus vos vieniems metam iki psichologės diplomo aš padariau niekam nesuvokiamą žingsnį – mečiau mokslus ir įstojau į Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centrą, kulinarija.

Mokymo centre buvo puiki patirtis, kuri leido išvykti į kitas šalis ir netgi pasitikrinti savo jėgas konkurse, kur kartu su komandos nare laimėjome „Šauniausio dueto“ nominaciją. Tačiau, čia irgi kelias nepasidarė staiga rožėms klotas – buvo visko, tačiau šį kartą buvau užtikrinta, kad einu teisingu keliu, savo keliu! Po dviejų metų darbo, mokslų ir svajonių pasirodė dar vienas kertinis momentas pavertęs šių metų gegužės mėnesį turbūt kol kas pačiu geriausiu mėnesiu mano gyvenime!

Baigiant mokyklą intensyviai ieškojau darbo, kur galėčiau smagaus kolektyvo apsuptyje siekti profesinių aukštumų, tačiau nieko ilgai taip ir neradau… Ir vėl pradėjo grįžti demonai, sakantys, kad nieko gero nebus… Tačiau vieną vakarą pasakiau sau: ką aš galiu prarasti, jei pabandysiu? Taip susiradau vieno iš įtakingiausių ir talentingiausių šefų, kurio filosofija ir inteligentiškumas yra labai sektini, Marcus Wareing kontaktus ir parašiau jam ilgą ir nuoširdų motyvacinį laišką, bei nusiunčiau savo gan trumpą CV. Tiesa pasakius, net negalvojau, kad gali būti taip, jog gausiu atsakymą… Mano nuostabai, po devynių dienų gavau laišką, sakantį, jog jie mielai su manimi susitiktų Londone! Tai buvo momentas, kuomet buvau įsitikinus, jog sapnuoju: taip negali būti! Juk taip nebūna!… Teko vėl grįžti į mokyklos biblioteką krimsti puikius ten esančius užsienio vadovėlius.. Po kelių dienų, tėvų pagalba, visa kupina laimės ir streso išvažiavau į Londoną bandyti gauti darbą vienoje iš prestižiškiausių restoranų grupių Londone – Marcus Wareing restaurants… Ir mano dideliam džiaugsmui bei neapsakomai nuostabai, gavau kvietimą prisijungti prie jų naujausio restorano, jau spėjusio užsitarnauti labai gerą vardą, „Tredwells“ komandos. Birželio ketvirtą dieną prasidės labai sunkus darbas toli nuo namų, tačiau esu įsitikinus, kad mėgausiuosi kiekviena akimirka! Ką aš dabar pasakyčiau savo visiems demonams ? AČIŪ! JŪS BUVOTE TIE, KURIE SKATINO TIEK JUMS TIEK SAU ĮRODYTI, KAD BAISIAI KLYSTATE!! Ką aš iš šios patirties išmokau? Nebijokime kartais pabūti nesuprasti ar trenkti, siekime savo svajonių bet kokia kaina, nes tik taip mes iš tikrųjų augsime ir būsime laimingi!!

Vytautė Valaitytė