Konfliktai žmonijos istoriją daro gyvybingą arba, kodėl Reformacijos šaltinis neišdžiūvo

Rugsėjo trylikta. Nemažas mokinių būrelis per pirmąsias dvi pamokas pajuda link Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios, stovinčios prie Nemuno, Kauno senamiesčio senajame vokiečių kvartale, netoli Vytauto Didžiojo tilto. Einame ir mes, penkios mokytojos: Gailutė Adomonienė, Daiva Ažukaitė, Egidija Kontrimienė, Enrika Vėtienė ir Danutė Gavenauskienė. Pamokos tema – Reformacija (lot. atsinaujinimas, pertvarka). Tikslas – susipažinti su kultūriniu Reformacijos reiškiniu. Mus pasitinka Saulius Juozaitis, liuteronų bažnyčios kunigas. Pasakoja taip gyvai ir įdomiai, kad mokinių galvelės pakyla nuo telefonų, o telefonai gulasi į kišenes.

Žodis „liuteronai” kilęs iš Martyno Liuterio pavardės. Įdomu, ką tokio galėjo nuveikti žmogus, kad jo pavardė būtų pridėta prie krikščioniškos bažnyčios pavadinimo? Ogi būtent Martynas Liuteris suprato, kad katalikų krikščionių skelbtos tiesos kažkur paskendo ar ištirpo migloje. Todėl ant Vitenbergo bažnyčios durų jis pakabino 95 tezes. Po šio veiksmo vis labiau ir labiau įsibėgėjo Reformacijos judėjimas, išplitęs ne tik Martyno Liuterio gimtojoje Vokietijoje, bet ir už jos ribų. Šiandien turime jo veiklos rezultatą – gyvename krikščioniškoje Europoje, kurioje vyrauja tiek daug įvairiausių krikščionių bažnyčių. Ir nors visų šių jų pamatas – prieš daugiau kaip du tūkstančius metų nukryžiuotasis Kristus, tačiau krikščioniškos bažnyčios tarpusavio sutarimo ir vienybės tebeieško.

Dėl krikščionių reformatų ir katalikų konflikto Europoje susidarė palankios sąlygos plėtotis Europos tautų kalboms ne tik protestantiškose bažnyčiose, bet imta masiškai versti iš lotynų kalbos knygas į nacionalines kalbas ir jas spausdinti. Tokiomis aplinkybėmis gimė ir lietuviškas rašytinis žodis – Martyno Mažvydo „Katekizmo” pratarmė.

Žinoma, krikščionių protestantų bažnyčios susikūrimas ir katalikiškos bažnyčios vadovo, popiežiaus, ignoravimas sukelia neramumus: siautėja inkvizicija, suliepsnoja eretikų laužai, kyla religiniai karai, liudijantys skaudžius Renesanso prieštaravimus. XVII amžiuje Reformacija kaip procesas baigiasi. Bent taip teigia dauguma mokslininkų. Ar tikrai? Be abejo, nuo XVI amžiaus Europoje pasikeičia aplinkybės ir sąlygos. Tačiau jeigu apie Reformaciją galvosime „nuo pradžios“ ir gilinamės į jos ištakas, su tokia išvada neįmanoma sutikti.

Savo 95 tezes Martynas Liuteris pradeda žodžiais: „Iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti…” Žmonės visais laikais deda pastangų tiesos paieškoms arba trokšta rasti tik savo teisybę. Beje, nuosavą teisybę rasti lengviausia – durimis trinkt ir sklendi virtualiame pasaulyje. O tiesą aiškintis – išgyventi istoriją, ieškoti svarių argumentų – nesibaigiantis vyksmas. Todėl mokytojoms svarbu dalyvauti kelionėje kartu su mokiniais. Tegu ieško. Arba ne. Juk žiedlapiai atėjus laikui krenta savaime. Gal pasijaus nuogi?

Gailutė Adomonienė, Daiva Ažukaitė, Egidija Kontrimienė, Enrika Vėtienė, Danutė Gavenauskienė

Kaunas2018-09