Lapkričio 9 dieną mes, Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro lietuvių kalbos mokytojos (G.Narkevičiūtė, E.Vėtienė) su grupe 10-12 klasių mokinių (K.Trakšelytė, A.Vaičiulytė, E.Banaitytė, L.Jancevičiūtė, V.Labanauskaitė, D.Rasimavičius, R.Žilytė, R.Žukaitė, G.Jankūnaitė, T.Daugėla, K.Bacevičiūtė, D.Jurevičiūtė, V.Lukauskaitė, E.Janušauskas, R.Beniulytė, R.Mačys, D.Mucininkas (12kl.) vykome į literatūrinę kelionę su tikslu aplankyti klasikų – Just.Marcinkevičiaus (Važatkiemis), V.Mykolaičio- Putino (Pilotiškių k.) bei V.Krėvės (Subartonių k.) gimtinę, praturtinti žinias, parsivežti naujų įspūdžių, „gyvai“ prisiliesti prie mūsų tautos literatūros, kultūros, istorijos. Tokių edukacinių ekskursijų mokymo centro lituanistai organizuoja kasmet, minėdami garsių rašytojų jubiliejus. O juk šiemet spalio 19-ąją buvo minimos V.Krėvės 135-osios gimimo metinės…

Pirmiausia aplankėme Važatkiemį- Just.Marcinkevičiaus tėviškę. Atokiame Suvalkijos kaime yra išlikęs tik paminklinis akmuo, bylojantis, kad čia kažkada gyveno Lietuvos žmonių taip mylimas poetas, dramaturgas, prozininkas. Su mokiniais prisiminėme nelengvą rašytojo vaikystę, paženklintą ankstyvos motinos netekties, skaudžią sovietmečio patirtį ir begalinį norą kurti, puoselėti lietuvybę, prabilti į paprastą žmogų šiltu lietuvišku žodžiu… Ir nors pūtė žvarbokas vėjas, neskubėjome į autobusą, nes skambėjo poeto eilės, su kuriomis užaugo ne viena karta…O dvyliktokai prisiminė, kad netrukus per pamokas nagrinėsime Just.Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“… Taigi su rašytoju „susitiksime“ dar ne kartą, nagrinėdami jo kūrinius klasėje ar rašydami brandos egzamino rašinį…

Pasigrožėję rudeniškais Lietuvos vaizdais, keliavome toliau Prienų kryptimi. Pravažiavę keliasdešimt kilometrų, atsidūrėme kitame Lietuvos kampelyje- Pilotiškių kaime. Mus prie vartų pasitiko V.Mykolaičio –Putino gimtinės memorialinio muziejaus darbuotoja Julija Mykolaitienė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra V.Mykolaičio- Putino provaikaičio žmona. Išvaikščiojom visas kiemo kertes (mokiniams labai patiko svirnas), „atradome“ kelis ūkio padargus, aiškinomės, ką su jais veikė mūsų proseneliai… Darbuotoja pasakojo, noriai atsakinėjo į mūsų klausimus, ragino apsilankyti dar ne kartą. Pamatėme, kad prie namo paminklinė lenta su bareljefu (skulptorius L.Žuklys), sužinojome, kad memorialinis muziejus užima tik dalį išlikusio namo, o kita namo pusė- gyvenamosios patalpos. Iš kiemo, žiūrėdami į tolį, matėme kalną, vadinamą Aušrakalniu, kuris rašytojui buvo savotiškas gamtos prieglobstis nuo rutinos ir kuris taip įspūdingai aprašytas romane „Altorių šešėly“… Prisiminėme neseniai šio nagrinėto kūrinio įvairias ištraukas, analizavome situacijas…

Patekę į muziejaus vidų, pamatėme, kad viskas išlikę autentiška: baldai, paveikslai, po stiklu saugomos rašytojo išleistos knygos. Žinojome apie pašlijusius šeimos santykius, ypač Putinui metus kunigystę. Galbūt sutapimas, tačiau tais metais, kai rašytojas oficialiai atsisakė kunigystės ir vedė (1935), mirė jo tėvas. Greičiausiai toks vyriausiojo sūnaus pasirinkimas tėvui buvo nepakeliamas. Nors, kaip akcentavo muziejaus darbuotoja, Mykolaičių šeimoje tarpusavio santykiai niekada nebuvo šilti ir darnūs. O įdomiausia tai, kad, Putinui sukūrus šeimą, savo išrinktosios E.Kvedaraitės jis taip ir neišdrįso parsivežti į tėviškę…

Netrukus atsisveikinome su Suvalkija ir keliavome Dzūkijos kryptimi. Žinojome, kad kelionės tikslas- Subartonių kaimas, kur gimė ir augo Vincas Mickevičius- Krėvė. Su šio literatūros grando kūriniais susipažįstame dar pradinėse klasėse… Turbūt Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nežinotų garsiųjų padavimų ar istorinių dramų…

Muziejaus direktorės E.Buržinskienės pakviesti į vidų, žvalgėmės po memorialinį muziejų, kuris pradėtas kurti 1959 metais. Tikrasis Mickevičių gyvenamasis namas neišliko, tačiau jo vietoje atstatyta XIX a. dviejų galų dzūkiška pirkia su šiaudiniu stogu. Jame ir buvo įrengtas lietuvių literatūros klasiko memorialinis muziejus. Krėvės tėvas buvo kaimo seniūnas, tad jo namas šiek tiek skyrėsi nuo kitų valstiečių pirkių. Muziejaus ekspozicija užima visą namą. Jame eksponuojami surinkti rašytojui ir jo tėvams priklausę daiktai: baldai, buities reikmenys, knygos, nuotraukos… Aplankėme ir Subartonių kapines, į kurias 1992m.spalio 19d. buvo perkelti Krėvės ir jo žmonos Onos Rebekos palaikai, atkeliavę iš tolimosios Amerikos. Turbūt simboliška, kad šiandien garsiojo Lietuvos pagonio kapą puošia tautodailininko I.Užkurnio skulptūra „Dainavos šalies dainius“.

Taigi daug pamatėme, išgirdome, sužinojome. Tokios kelionės, be abejo, labai praturtina jauną žmogų, lavina vaizduotę, suteikia galimybę geriau pažinti mūsų istorinę praeitį, kultūrą bei literatūrą. Ne veltui liaudies išmintis sako: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti“.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos G.Narkevičiūtė, E.Vėtienė

Ekskursija į Dzūkiją