Vėsoką, tačiau saulėtą 2015 metų spalio septintosios rytmetį geriausi mokymo centro VVM ir MTP skyrių mokiniai bei lietuvių kalbos mokytojai vykome į edukacinę kelionę po Anykščių kraštą.

Aplankėme pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje – poeto ir vyskupo A. Baranausko klėtelę „Po klėtelės stogu“ (Anykščių miesto simbolis), kurioje sukurta garsioji poema „Anykščių šilelis“, rašytojo A. Vienuolio-Žukausko memorialinį namą-muziejų, kurio pirmajame aukšte įrengta ekspozicija, atspindinti rašytojo gyvenimą ir kūrybą, antrajame – memorialiniai kambariai, sodelyje – rašytojo kapas. Visai šalia – tautodailininko S.Petraškos akmens tapybos paroda, kurioje eksponuojami anykštėno tautodailininko originalūs paveikslai, sukurti unikalia technika.

Gimtojoje J.Biliūno sodyboje apžiūrėjome tautodailininkų medžio drožinius pagal rašytojo apsakymus, kopėme į Liudiškių piliakalnio, įrengto Šaltupio upelio dešiniajame krante Aruodais vadinamo kalvų masyvo aukščiausioje kalvoje ir apaugusio smarkiai praretintu spygliuočių mišku, viršūnę, menančią J.Biliūno „Laimės žiburį“, o ant Liudiškių kalvos palaidotas rašytojas J. Biliūnas ir jam pastatytas antkapinis paminklas.

Keliavome apžiūrėti labiausiai lankomą Puntuko akmenį, kuris vienintelis Lietuvoje dunkso Šventosios kairiajame krante, Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje. Tai ne tik įspūdingas geologijos paminklas ar apipintas legendomis mitologinis akmuo. Puntuko akmenyje iškalti Atlanto vandenyną perskridusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai.

Anykščių šilelyje (Anykščių regioniniame parke) vinguriuojantis Medžių lajų takas, vienintelis ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rytų Europoje, vedė mus į aukštį: kilome nuo žemės iki medžių viršūnių, o nuo apžvalgos bokšto išvydome apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėjome Šventosios upės vingiais, informaciniuose stenduose pateikta informacija apie Anykščių šilelyje augančius medžius, augalus ir gyvūnus.

Po įspūdingos ir nepakartojamos kelionės dar kartą norėjosi prisiminti Antano Baranausko poemos žodžius: „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; / Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, / Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“

Romas Papinigis,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas metodininkas