Na ir sakykite jūs, ką norite, bet būtent tokioje su*iktoje visuomenėje ir gyvename. Pamiršę vienas kitą matome tuščius ekranus. Drąsūs ir atviri vienas kitam esame tik per elektroniką, nes parašius žinutę, beje, su milijonu klaidų, nereikia matyti realios kito žmogaus reakcijos. Nereikia matyti jo žvilgsnio. O juk mus taip gąsdina… natūrali reakcija. Todėl juk daug paprasčiau išsisakyti pasislėpus už ekranų. Tik tada galime būti „laisvi”. Rodome vienas kitam savo “tobulus” gyvenimus ir plačias šypsenas, rodome, kokie mes laimingi ir kaip mes turime viską. Rodome, kiek daug turime draugų keldami nuotraukas su jais, sukūrę geriausių draugų įvaizdžius ir parašome šalia: „už šitus iki mirties”, … o iš tiesų mes jais netgi nepasitikime. Žinome apie juos gal tik truputį daugiau, negu jie parodo savo facebooke ar instagrame. O juk čia, internete, kiekvienas savo gyvenimą gali susikurti tokį, kokio nori. Gali rodyti tik tai, kas gražu. Gal todėl mes čia taip įstrigę? Jau tiesiog bijome realybės? Bijome nebūti tobuli ir būti pasmerkti už tai?

Paklauskime savo artimųjų, kaip jiems iš tiesų sekasi, nes tai, ką matai internete, nebūtinai turi būti tiesa. Telefonas-aparatas ryjantis tavo laiką. Laiką sau. Laiką artimiesiems. Ryjantis tavo realų pasitikėjimą savimi, nes daug dalykų galime parašyti žinute, bet realybėje apie tai kalbėti vengiame.

Justina Indrė Orentaitė PB18 2019 balandis