Kelionė įkvėpė džiaugtis

2017 m. balandžio 20 dieną buvome edukacinėje kelionėje, skirtoje Marijos Pečkauskaitės Šatrijos Raganos 140 osioms gimimo metinėms. Pirmiausia važiavome į Užventį, kuriame prabėgo Marijos Pečkauskaitės įspūdingiausi jaunystės metai. Čia būsimoji rašytoja pirmąkart pamatė ir pamilo Povilą Višinskį. Gyvenimas Užventyje įkvėpė ją kurti ir visoje kūryboje atsispindėjo šiame miestelyje išgyventi įspūdžiai – upelės Ventos grožis, liepų alėja ir senasis dvaras. Ypač apysakoje ,,Sename dvare“, išleistoje po Marijos Pečkauskaitės motinos mirties 1922 metais, yra daug Užvenčio apylinkių ir žmonių paveikslų. Meniškos sielos geraširdė mamatė – dvarininkė, – rūpestingai globojanti pobaudžiavinio kaimo vargų prispaustuosius, yra panaši ir į Marijos Pečkauskaitės motiną, ir į pačią rašytoją, ir į geriausius žmones iki šių laikų. Dvare paprasti kaimiečiai rasdavo pagalbą. Šiandien šis dvaras atrodo kaip ilga troba, kur gyvena kelios šeimos. Ir net įeiti į jį negalima, nes ten verda privatus žmonių gyvenimas. Aplankėme erdviame dvaro parke esantį restauruotą svirną, kuriame gidė Milda Knyzelienė pasakojo ne tik apie Marijos Pečkauskaitės gyvenimą, bet pristatė Užvenčio istoriją. Svirne, kuriame anksčiau buvo laikomi grūdai, dabar daug eksponatų, liudijančių Užvenčio iškiliausių žmonių istoriją. Senos sijos, paliktos restauruojant pastatą, atrodo, dar mena čia dirbusių kumečių ir buvusių šeimininkų žvilgsnius ir rūpesčius. Keista, kad ir po 140 metų galima rasti matomus čia buvusiųjų pėdsakus.

Marija Pečkauskaitė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių rašytoja buvo krikščioniškų įsitikinimų, romantinės idealistinės pasaulėjautos moteris. Mums pasakojo, kad iš pat jaunystės jos šeimoje buvo kalbama lenkiškai, nors tėvai buvo žemaičiai. Tačiau Ušnėnuose gyvenęs gimnazistas Povilas Višinskis buvo lietuvybės gynėjas ir saugotojas. Vien dėl jo Marija Pečkauskaitė ėmė mokytis kalbėti lietuviškai ne tik buitine kalba, bet norėjo rašyti lietuviškai be klaidų. Povilas Višinskis ir Marija Pečkauskaitė rašė vienas kitam laiškus, kad ištobulintų lietuvių kalbą. Po vienos išvykos į Šatrijos kalną Povilas Višinskis Mariją Pečkauskaitę pavadino Raganėle. Kadangi buvo spaudos draudimo laikai ir lietuvišką spaudą persekiojo rusų caro valdininkai, tai savo kūrinius Marija Pečkauskaitė ėmė pasirašinėti Šatrijos Ragana.

Marija Pečkauskaitė buvo labai gražių juodų didelių akių ir ilgais juodais plaukais. Abu su Povilu Višinskiu mylėjo vienas kitą. Ušnėnuose būdama prie Povilo Višinskio namo iš gidės Aldonos Janavičienės pasakojimo supratau, kad juos galėjo išskirti pažiūros: Marija Pečkauskaitė buvo tikinti, o Povilas Višinskis – ne. Ušnėnuose radome labai jaukią žemaitišką trobą, aptvertą pinučių tvorele. Languose žydėjo raudonos pelargonijos. Stogas dengtas nendrėmis, viduje pilna visokių XIX – XX amžiuje naudotų namų apyvokos daiktų. Man, kaip virėjai, labai įdomi pasirodė virtuvė, įrengta tiesiai po kaminu kaip visai atskira patalpa. Kai ką nors gamindavo, tiesiog sukurdavo lauželį po kaminu, ant kablio pakabindavo katilą ir virdavo šiupinį. Žemaičiai mėgdavo įvairius daržovių troškinius ir dar, žinoma, kokios mėsos į jį įmesdavo. Šalia Povilo Višinskio namo buvo kitas namas. Dabar čia stovi akmuo, ant kurio parašyta, kad šioje vietoje 16 metų gyveno Julija Žymantienė Žemaitė. Tai apsakymo ,,Marti“ ir kitokių apsakymų apie žemaičių kaimiečius rašytoja. Ir šią moterį Povilas Višinskis paragino rašyti. Nors ji buvo jau gerokai pagyvenusi, jai pavyko įsiveržti į lietuvių literatūrą ir tapti įžymia.

Toliau buvome nuvykę į Šatrijos kalną. Šis piliakalnis aukščiausias Žemaitijoje. Apie jį pasakojamos legendos. Senaisiais laikais ant kalvos rinkosi visos Žemaitijos raganos, užpylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Tai kalno atsiradimo legenda. O jų yra ir daugiau. Ant kalno dar kartą prisiminėme Mariją Pečkauskaitę Šatrijos Raganą ir jos atminimą pagerbėme…šokiais. Taip taip, mes šokome apysakoje ,,Sename dvare“ aprašytus dvaro kumečių ir dvarininkaičių šokius.

Ši kelionė padėjo suprasti, kad ir mano gyvenimas yra kūryba. Šatrijos Ragana rašė, bendravo, mokėsi iš kitų. Aš irgi stebiu, mokausi ir tobulinuosi, kad ką nors gero suteikčiau žmonėms. Gal ne meniniu žodžiu, bet kitokiu darbu. Smagu, kai kelionėse pažintos asmenybės įkvepia naujai veiklai, kitokiam požiūriui, kitokiam santykiui.

V16 gr. mokinė Erika Šuminskaitė

Kelionė Šatrijos Raganos 140-oms metinėms