Konkursas „Miniatiūra Kaunui“

Lietuvos laikinajai sostinei 100 metų. Maironio muziejus rengė konkursą „Miniatiūra Kaunui“. Jame dalyvavo Kristina Bankauskaitė ir Iveta Krankauskaitė.

Kristinos miniatiūra.

Vyksmas laikinume

Sostinė? Degančių lietuviškų širdžių gyvastis prie Nemuno ir Neries santakos.

XIX a. pradžia. Mieste dar tik plevena negimusių litvomanų sielos. Anuomet aidi širdingos ir skambios lietuvių dainos. Reiškiasi grynas lietuviškas žodis. Bet ne mieste. Trukdo svetimi. Čia viešpatauja rusiška tvarka.

O laisvė juk lietuviui arba amžina, arba jos nėra. Karštais tikėjimo ginklais išvejami svečiai. 1918 – aisiais pražysta Lietuvos nepriklausomybė. Priešams atplėšus Vilnių nuo Lietuvos, didenybė Kaunas pasipuošia laikinosios sostinės titulu.

Bet čia laikinumas vėl kyšteli savo ilgą nosį. 1940 – ieji nubloškia Kauną į kruviną dramą. Kad ir kiek vytasi amžinybės, laikinumas vis tiek aukštai iškėlęs galvą žengė koja kojon. Penkiasdešimt metų sovietmečio. Vietos paieškos tarp dviejų žodžių – Laisvės alėja. Liepsna augo. Kaune giedama Lietuva garsėjo.

2001- aisiais į XXI amžiaus duris pasibeldžiu aš. Įžengiu. Toliau, regis, amžinybė.

Ivetos miniatiūra

Prisikėlimas

Lietingą pavasario vakarą Kauno senamiestyje laukiu buvusios klasės draugės. Daugiau kaip pusmetį praleidau šiame mieste, o ką papasakoti, nežinau. Kaunas pilnas triukšmo, veiksmo. Dairausi. Tikriausiai ji paklaus, kas vyksta tame baltame bokšte ant kalno. Googlinu. Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilika. Tai ne tik maldos namai, bet ir lietuvių tautos valstybingumo simbolis. 1934 metais buvo pradėta statyti, bet po kelerių metų Sovietų okupacija ir Antrasis pasaulinis karas nutraukė nespėtus užbaigti bažnyčios statybos darbus. Kristaus Prisikėlimo šventovė buvo pertvarkyta į radijo imtuvų, vėliau – televizijos kanalų jungiklių gamyklą. 1990 metais katalikų bažnyčia grąžinta. Nuo aukšto jos bokšto matosi Kauno grožis. Taigi nuo čia ir pradėsiu. Suskaičiuoju: 1990-1940 = 50 metų. Juodžiausi sovietinės okupacijos metai visai Lietuvai ir Kaunui. 1990 – Prisikėlimas.

Šniokščia lietus, įsismarkauja vėjas. Pro kavinės langą – jaukiai įsitaisiusių žmonių nuotaikos. Pamatau bėgančią ir besigūžiančią nuo žvarbos draugę. Ne, pradėsime nuo arbatos.

Staiga po kojomis pabyra mano bičiulės atvežtos Antkalniškių piliakalnio žibuoklės. Bunda žemė. Prasikala šaligatvio žolė. Švyti Prisikėlimas.

Posted in Naujienos.