Išvyka į Raudondvarį

„Ten susimąstęs tamsus Nevėžis…“

Išvyka į Raudondvarį ne atsitiktinė. Virėjų V17 grupė norėjo pamatyti turbūt ištaigingiausią Kauno restoraną oranžerijoje. Grupės vadovė Gailutė Adomonienė pasakojo, jog grafas Benediktaas Henrikas Tiškevičius dvaro pokyliuose su svečiais skanavo apelsinų, kurie esą buvo atvežti specialiai tam reikalui pastatytu Vilijampolės tiltu. Todėl ir dabar Vilijampolės tiltas nudažytas oranžine spalva. Be oranžerijos, apžiūrėjome renesanso pilies rūmus, šiaurines ir pietines oficinas, arklides, kurios gali virsti čia parodų ar konferencijų salėmis, ledainę ir parką su rožynu. Tačiau ne tik grafai ar turtingi teisėjai, ar kiti turtingi paveldėtojai prisidėjo prie šio dvaro garso. XIX a. pirmosios pusės žinomas pasakėtininkas Simonas Stanevičius pasirinko Raudondvarį „konferencijos” vieta, kurioje susitinka arklys ir meška – aukštaičius ir žemaičius atstovaujančios figūros – bei prieina prie liūdnos išvados: Rusijos caras pavergė ir vienus, ir kitus.

Pasakėčią pradeda žodžiais:

„Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą
Čystą vandenį ing Nemuną varo…”,

o baigia tuo, kad arklys supančiotas virvėmis, meška – grandinėmis.
Ar galėjo Raudondvarį aplankyti Maironis? Savo garsiajame eilėraštyje „Lietuva brangi” jis pamini „susimąsčiusį tamsų Nevėžį, kuris „kaip juosta juosia žaliąsias pievas”. Galima įsivaizduoti žemiausią Nevėžio vietą (žiotis), gaiviai žaliuojančią ir nestokojančią drėgmės. Gal poetas šiuos vaizdus matė važiuodamas į Palangą? Vienuoliktokai atsivežė į Raudondvarį ir ,,burtų”. Tai Maironio individualiosios lyrikos posmeliai. Jų turinys „lems”, kokia vasara laukia būsimųjų abiturientų. Traukė „burtus”. (Ne)laimingos lemties nuorodų atrado. Pavyzdžiui:

„Aš be tavęs kaip po lietaus išdžiūvus žemė
Tuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu…” (Maironis „Draugo ilgesys”).

Mokytojos Gailutė Adomonienė, Danutė Gavenauskienė
V17 Raudondvaryje

Posted in Naujienos.